Lietuvių liaudies dainos (el. knyga) (skaityta knyga) | knygos.lt

Aprašymas

Nors Lietuvoje per šiuos ilgus metus buvo sukaupti gausūs lietuvių dainuojamosios poezijos archyviniai klodai, seniai tapę tyrimų objektu, leidžiami įvairūs dainų rinkiniai ir sąvadai, tačiau pradinis Liudviko Rėzos įnašas į šį procesą istorinio laiko tėkmėje ne tik neištirpo, bet ir išsaugojo savo pirmykštį kultūrinį prestižą.

Natūralu klausti, kodėl Rėzos 1825 m. išleistas nedidelės apimties dainynas, nesiekiantis net šimto dainų, ir kelios jų melodijos lig šiol nepraranda aukšto istorinės reikšmės statuso. Šalia kitų svarių argumentų vieną motyvą nesunku iš karto apibrėžti: prieš porą šimtmečių pasirodžiusi rytprūsių lietuvių dainų knyga davė stiprų impulsą tolesnei lietuvių dainų sklaidai naujomis – rašto kultūros – sąlygomis, o šios tautosakinės kūrybos persikėlimas į viešąją erdvę jau ne tik savaime žymėjo prasidėjusį naują folkloro istorinį etapą, bet kartu diegė bei stiprino etninį interesą.

Iki dabar viešajame folkloro diskurse vis iš naujo artikuliuojamos anuomet dainų išprovokuotos naujos kultūrinės patirtys, susiejančios tautinę tapatybę su šiuo paveldu. Tai, kad per pastaruosius porą šimtmečių sulaukėme net kelių Rėzos dainų knygos leidimų, akivaizdžiai liudija šio folklorinio palikimo istorinį aktualumą.

Rėzos rinkinys pasiekė ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos tautų šviesuomenę, tad galėjo tapti pavyzdžiu skelbiant savus dainų rinkinius. Čekų, lenkų, ukrainiečių, slovakų, serbų dainų rinkiniai su autentiškomis melodijomis, tokiomis, kaip jas dainuoja paprasti žmonės, pasirodė vėlesniais XIX a. dešimtmečiais. Iki jų plito įvairūs dainelių sąsiuviniai su prikurtu klavišinių instrumentų pritarimu, ypač išpopuliarėję prasidėjus masinei pianinų gamybai.